Senamiesčiai ir kaimavietės

Molinis žiestas puodas. XV–XVII a. (?)
Molinis žiestas puodas. XV–XVII a. (?)

Informacija

Pastaraisiais dešimtmečiais didžiąją dalį archeologinių tyrinėjimų objektų sudaro XV–XVIII a. senamiesčių tyrimai – prieš iškylant naujiems pastatams ir tiesiant komunikacijas Lietuvos įstatymai įpareigoja archeologiškai ištirti kultūrinį sluoksnį, kuris bus sunaikintas statybų metu. Toks nesistemingas tyrimų pobūdis įgalina susidaryti tik nepilną mozaikinį praeities vaizdą, tačiau sukaupti radiniai jau leidžia daryti apibendrinimus apie atskirų miestų ir kaimaviečių raidą.

Šiaulių senamiestis pradėtas tyrinėti palyginti vėlai, jis įtrauktas į archeologijos paminklų sąrašus tik 2003 metais. Seniau tyrinėjamas Joniškis, Žagarė, Šeduva. Gana išsamūs detalieji tyrimai davė daug informacijos apie Kalnelio kaimavietę (Joniškio r.). Nedidelės apimties tyrimai vykdyti Baisogaloje (Radviliškio r.), kartu su Kurtuvėnų dvaru tyrinėtas ir miestelis. O daugelis kitų Šiaurės Lietuvos miestelių dar laukia savo tyrinėtojų.

Istorijos mokslas naudojasi ne tik rašytiniais šaltiniais, kurių vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais jau turime, bet ir įvairiais kitais. Archeologinių tyrimų medžiaga – vienas iš jų. Archeologiniai radiniai suteikia istorijos žinioms daiktinį pavidalą, papildo rašytinius šaltinius informacija apie kasdieninį gyvenimą, buitį. Senamiesčių archeologiniai tyrimai ir surasta medžiaga pateiks dar daug informacijos, padėsiančios koreguoti įprastas teorines miestų vystymosi schemas.