Kapinynai

Kryžinių smeigtukų pora. VIII–X a.
Kryžinių smeigtukų pora. VIII–X a.

Informacija

Laidojimo paminklų tyrimai suteikia daugiausiai informacijos apie praėjusiais amžiais naudotus darbo įrankius, ginklus, papuošalus. Tikėta, kad po mirties velioniui, iškeliaujančiam į mirusiųjų pasaulį, bus reikalingi visi jo naudoti daiktai. Laidojimo papročiai liudija apie protėvių kultą.

Lietuvoje ankstyviausi kapai žinomi iš mezolito (VIII–V t-metis pr. Kr.) ir neolito (IV–II t-metis pr. Kr.). Tais laikotarpiais mirusieji laidoti kapų duobėse, paguldyti ant nugaros ar suriesti ant šono. Žalvario amžiuje (XVI–V a. pr. Kr.) Rytų ir Pietų Lietuvoje paplito mirusiųjų deginimas, Šiaurės Lietuvoje – nedegintų mirusiųjų laidojimas pilkapiuose.

Nuo pirmųjų amžių po Kr. šiaurinėje Lietuvos dalyje įsigalėjo paprotys laidoti mirusiuosius pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais. Mirusieji buvo laidojami paguldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis ir ant krūtinės ar liemens sudėtomis rankomis, žemės paviršiuje, akmenų vainiko viduryje, ir užpilami žemių sampilu. Jie būdavo aprengti puošniais drabužiais, su galvos apdangalais ir apavu, papuošti žalvariniais ir geležiniais papuošalais.

IV a. po Kr. Šiaurės Vidurio Lietuvoje nustota laidoti pilkapiuose ir išplito paprotys laidoti mirusiuosius plokštiniuose kapinynuose, t. y. užkasti juos kapų duobėse. Šis paprotys nepasikeitė iki mūsų dienų. Mirusiųjų deginimas, paplitęs kituose Lietuvos regionuose, Šiaulių apylinkėse nežinomas, o žiemgaliai savo mirusiųjų niekada nedegino. Plokštiniuose kapinynuose kapai dažniausiai išdėstomi eilėmis, tačiau šios tvarkos laikytasi ne visada. Tiek žemaičiai, tiek ir žiemgaliai vyrus ir moteris laidodavo priešingomis kryptimis, bet taip elgdavosi irgi ne visada. Mirusiųjų guldymas į kapą ir įkapės mažai skyrėsi nuo pilkapių laikų. Didėja papuošalų įvairovė, jų jau aptinkama ir sidabrinių. Kartais kapuose būna ir papildomų įkapių. Tai daiktai, padėti šalia mirusiojo ar sudėti į tošinę dėžutę, molinį puodelį. Pirkliui įdėdavo svarstykles ir svarelius sidabrui sverti, juvelyrui – žalvario atsargų, alavinių papuošalų liejikui – akmeninių liejimo formų. Laidojimo apeigose buvo naudojama ugnis. Kapų duobių žemėse randama angliukų iš laidotuvių laužų, o kapinynuose – ir laužų liekanų.

Nors XIV a. pab.–XV a. pr. Lietuvoje įvesta krikščionybė, tačiau dar gana ilgą laiką buvo laikytasi senųjų pagoniškų papročių, kuriuos geriausiai atspindi laidojimo paminklai. Tose Lietuvos vietose, kuriose buvo mirusiųjų deginimo paprotys, jis nyko įsigalint krikščionybei. Šiaurės Lietuvoje mirusieji nebuvo deginami ir ikikrikščionišku laikotarpiu. Įvedus krikščionybę, mirusieji dažniausia ir toliau laidoti tose pačiose kapavietėse, į kapus, kaip ir anksčiau, dėtos įvairios įkapės. Vėlyvuosiuose senkapiuose įkapių tolygiai mažėja. Paprotys laidoti mirusiuosius su papuošalais išliko iki XVI a. vid. ir galutinai išnyko XVII a.