6. Viduramžiai ir naujieji laikai. XIV–XVIII a.

Informacija

Dėl tikslių viduramžių ir naujųjų amžių Lietuvoje pradžios ir pabaigos datų istorikai ir archeologai nėra priėję vieningos nuomonės. Formali takoskyra tarp proistorės archeologijos ir viduramžių Lietuvoje – valstybės atsiradimas, Mindaugo valdymo laikotarpis 1236–1263 m. Viduramžių pabaigą žymi renesansinės kultūros plitimas, spausdintų krašto istorijų pasirodymas, naujo prekinio ūkio suklestėjimas. Apytikslės laikotarpio ribos: viduramžiai – XIV–XVI a. I p.; naujieji laikai – XVI II p. – XVIII a.

Nors XIV a. pab.–XV a. pr. Lietuvoje įvesta krikščionybė, tačiau dar gana ilgą laiką buvo laikytasi senųjų pagoniškų papročių, kuriuos geriausiai atspindi laidojimo paminklai. Tose Lietuvos vietose, kuriose buvo mirusiųjų deginimo paprotys, jis nyko įsigalint krikščionybei. Šiaurės Lietuvoje mirusieji nebuvo deginami ir ikikrikščionišku laikotarpiu. Įvedus krikščionybę, mirusieji dažniausia ir toliau laidoti tose pačiose kapavietėse, į kapus, kaip ir anksčiau, dėtos įvairios įkapės. Vėlyvuosiuose senkapiuose įkapių tolygiai mažėja. Paprotys laidoti mirusiuosius su papuošalais išliko iki XVI a. vid. ir galutinai išnyko XVII a. Tiesa, to laikotarpio kapuose aptinkami papuošalai ne visuomet laikytini atskiromis įkapėmis, kadangi jie puošė aprangą, buvo neatsiejama to meto žmogaus išeiginio kostiumo dalis.

XIV–XVII a. senkapiuose aptinkami daiktai rodo ryškų materialinės kultūros pasikeitimą. Šio laikotarpio kapuose kartu su anksčiau naudotais įtveriamaisiais peiliais randama jau ir naujo tipo – kriauninių peilių, kurie palaipsniui išstumia senuosius. Moterų kapuose atsiranda naujas papuošalas – auskarai. Šalia ir toliau naudotų pasaginių segių, kurių, tiesa, pasitaiko daug rečiau, aptinkamos skardinės apskritos bei savitų formų ažūrinės segės. Visiškai nauju reiškiniu vėlyvuosiuose kapuose reikėtų laikyti piniginę-kapšelį ir monetas, žalvarinius skardinius žiedus bei žiedus su akutėmis ar pinta priekine dalimi, raktus, savitus amuletus – į žalvarį įmontuotus plėšriųjų žvėrių nagus. Reikia pabrėžti, jog XIV–XVII a. kapuose aptinkama kur kas mažiau daiktų nei ankstesniais laikotarpiais, nors pasitaiko pavienių palaidojimų su palyginti gausiomis įkapėmis.

Pirmieji dvarai Žemaitijoje, kuriai istoriškai priklausė Šiaulių kraštas, pradėti kurti po jos krikšto 1413 m., kai bajorams buvo suteikta privilegija į paveldėtą ir kunigaikščio suteiktą žemės nuosavybę. Dalis jų išaugo iš senųjų bajorų sodybų, piliakalniuose ar šalimais, o kiti buvo įkurti naujose vietose.

Iki pastarojo laiko apie seniausių dvarų materialinę kultūrą ir buitį buvo žinoma tik iš rašytinių šaltinių. Paskutinių metų archeologiniai dvarų sodybų tyrinėjimai suteikė daug naujų žinių ir papildė muziejų rinkinius. Šiaurės Lietuvoje buvo tyrinėta tik keletas dvarų – Žagarės, Kuršėnų, Kurtuvėnų. Tyrinėjimai parodė, kad dvarų pastatai buvo mediniai ar mūriniai (Žagarė), tinkuotomis, kalkėmis baltintomis ir ornamentais dažytomis sienomis, su įstiklintais langais, apšildomi koklinėmis krosnimis. XVI a. krosnys buvo statomos iš puodyninių, dubeninių, o vėliau – iš plokštinių, puoštų reljefiniais raštais, dažniausiai glazūruotų, koklių. Puodyniniai kokliai buvo žiedžiami ir degami vietoje, o seniausi plokštiniai buvo įvežami iš Vokietijos miestų. Kasinėjant dvarvietes, randama žiestų puodų, lėkščių, keptuvių šukių, dauguma jų buvo glazūruoti ir ornamentuoti. Patalpoms puošti ir buičiai naudoti fajanso dirbiniai. Lietuvos dvarininkai išmanė Vakarų Europos aristokratų papročius ir buitį. Jie įsiveždavo vyną stikliniuose rankų darbo buteliuose, tabaką ir pypkes, fajansinius indus, audinius ir kt.