5. Vėlyvasis geležies amžius. IX–XIII a.

Informacija

I ir II t-mečio po Kr. sandūroje socialinė Rytų Pabaltijo regiono visuomenės raida jau buvo pasiekusi karinės demokratijos laikotarpį, kai iš bendruomenės galutinai išsiskyrė gentinė diduomenė, subūrusi savo kariaunas. Dalis piliakalnių tapo genčių ar jų sąjungų vadų pilimis. Toks galėjo būti Salduvės piliakalnis prie Šiaulių. Prie stambesnių, strategiškai patogiose vietose įsikūrusių piliakalnių formavosi ankstyvieji miestai (Kernavė, Vilnius, Kaunas). Prie jų pirmiausiai kūrėsi amatininkų ir pirklių sodybos. Dalis piliakalnių išliko bendruomeninėmis gynybinėmis pilimis.

Kryžiaus žygių ir karų su Kryžiuočių ir Livonijos ordinų periodu Lietuvos piliakalnių su medinėmis pilimis gynybinė sistema buvo nepaprastai svarbi ginant valstybės žemes. Tuo metu beveik visi piliakalniai minėtų ordinų riterių buvo ne kartą sudeginti, atstatyti ir vėl sutvirtinti. XIV a. pradėjus naudoti šaunamuosius ginklus, medinės pilys bei įtvirtinimai nebetiko gynybai ir dauguma jų sunyko. Retais atvejais piliakalniuose kūrėsi ankstyvieji dvarai (Žvelgaičio piliakalnis Žagarėje, Joniškio r.). Kudinų ir Vaitiekūnų (Radviliškio r.), Bubių ir Luponių (Šiaulių r.) piliakalniai – tai tik keletas medinių pilių, gynusių Šiaulių žemę. Archeologiniai radiniai iš piliakalnių atspindi gyventojų kasdieninę buitį. Tai darbo įrankiai – kaplys, verpstukas, kirviai, peiliai. Amatininkui galėjo priklausyti kaulinė plokštelė, ant kurios buvo pasidedamas raižomas daiktas. Prie buities daiktų priskirtini lipdyti ir žiesti puodai, cilindrinės spynos. Piliakalniuose randama jų gynėjų ir gyventojų naudotų daiktų. Tai ginklai – ietys, kalavijai ar jų apkalai, vyrų ir moterų papuošalai – segės, karoliai, įvairios apvaros.

Pagrindiniu diduomenės verslu tapo grobiamieji karo žygiai. Dėl nuolatinės karo grėsmės piliakalniuose buvo įrengiamos galingos tvirtovės bei tobulinama ginkluotė. Nuo IX a. Rytų Pabaltijo regionui dažnai grasė vikingai, jūrų piratai iš Skandinavijos, puldinėję pakrantės pilis ir gyvenvietes, vėliau čia pradėję prekiauti ir kurti savo faktorijas. XI–XII a. pasirodė vokiečių pirkliai ir riteriai, įsitvirtinę Dauguvos žiotyse, įkūrę Livonijos ordiną ir pradėję lyvių, kuršių ir žiemgalių genčių žemių užkariavimą. Šiai invazijai vadovavo Romos popiežiaus kurija, organizavusi kryžiaus žygius ir taip trukdžiusi lietuvių genties pradėtą baltų genčių jungimąsi į vieningą valstybę. 1236 m. įvyko Saulės mūšis, kuriame žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Vykinto, sutriuškino jungtinę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kariuomenę, suburtą iš įvairių Europos šalių riterių. Mūšyje dalyvavo ir Šiaulių žemės kariai, vedami kunigaikščio Vismanto. Pergalė šiame mūšyje sužlugdė Livonijos ordiną, kuris kitais metais buvo prijungtas prie Kryžiuočių ordino. Tai ilgam sustabdė karo grėsmę iš šiaurės pusės vis stiprėjančiai, Mindaugo plečiamai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Nors nėra tiksliai nustatyta, kur įvyko Saulės mūšis, pagal vieną iš šiuo metu žinomų hipotezių galima jo vieta yra Mūšos ir Tautinio upelio santaka dabartiniame Joniškio r., Jauniūnų k. Dr. Romas Batūra sudarė 1236 m. kryžiaus žygio maršruto schemą, kurioje pažymėtos galingiausios Šiaulių žemės pilys, svarbesnių krašto gynėjų susidūrimų su Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kariuomene vietos ir viena iš jų – Saulės mūšio laukas.

Padažnėję karo žygiai vertė gausinti ir tobulinti ginkluotę. Tuo metu jau naudoti svaidomieji įrenginiai pilių įtvirtinimams griauti, šalia lanko labai paplito galingas šaunamasis ginklas – kilpinis (arbaletas), o laikotarpio pabaigoje jau buvo žinoma ir artilerija. Šalia tradicinių ginklų – iečių, vienašmenių ar plačiųjų kalavijų, kovos peilių, įmovinių kirvių – vis dažniau naudojami labai geros kokybės iš Skandinavijos įvežti ilgi dviašmeniai kalavijai, platūs kovos kirviai. Laikotarpio pabaigoje jau buvo žinomi ir geležiniai šarviniai marškiniai. Prie raito kario ginkluotės priklauso raitelio ir žirgo apranga – balnakilpės, pasagos, žąslai.