4. Vidurinis geležies amžius. V–VIII a.

Informacija

V a. po Kr. išsiskyrė kai kurių baltų genčių, jau minimų rašytiniuose Europos šalių šaltiniuose, teritorijos. Šiaurės Vidurio Lietuva buvo apgyventa žemaičių ir žiemgalių. Žemaičių apgyventoms žemėms priskiriama teritorija tarp Dubysos ir Šušvės tarpupio rytuose ir Jūros bei Varduvos vakaruose, Ventos vidurupio šiaurėje. Riba, skyrusi žemaičius nuo žiemgalių, ėjo per Papilės, Gruzdžių, Lygumų, Stačiūnų apylinkes. Šiauliai yra šių dviejų genčių paribyje. Manoma, kad Šiaulių apylinkes reikėtų priskirti šiaurės žemaičiams, nors ir pastebima stipri žiemgalių kultūros įtaka. Vieningos nuomonės šiuo klausimu mokslininkai nėra priėję.

IV a. po Kr. Šiaurės Vidurio Lietuvoje nustota laidoti pilkapiuose ir išplito paprotys laidoti mirusiuosius plokštiniuose kapinynuose, t. y. užkasti juos kapų duobėse. Šis paprotys nepasikeitė iki mūsų dienų. Mirusiųjų deginimas, paplitęs kituose Lietuvos regionuose, Šiaulių apylinkėse nežinomas, o žiemgaliai savo mirusiųjų niekada nedegino. Plokštiniuose kapinynuose kapai dažniausiai išdėstomi eilėmis, tačiau šios tvarkos laikytasi ne visada. Tiek žemaičiai, tiek ir žiemgaliai vyrus ir moteris laidodavo priešingomis kryptimis, bet taip elgdavosi irgi ne visada. Mirusiųjų guldymas į kapą ir įkapės mažai skyrėsi nuo pilkapių laikų. Didėja papuošalų įvairovė, jų jau aptinkama ir sidabrinių. Vyrų kapuose randama po keletą iečių, kartais ir kalavijas, ypač nuo VIII a. Vyrų, moterų bei vaikų kapuose yra gintarinių karolių, laikomų amuletais, o ne vien papuošalais. Kartais kapuose būna ir papildomų įkapių. Tai daiktai, padėti šalia mirusiojo ar sudėti į tošinę dėžutę, molinį puodelį. Pirkliui įdėdavo svarstykles ir svarelius sidabrui sverti, juvelyrui – žalvario atsargų, alavinių papuošalų liejikei – akmeninių liejimo formų. Laidojimo apeigose buvo naudojama ugnis. Kapų duobių žemėse randama angliukų iš laidotuvių laužų, o kapinynuose – ir laužų liekanų.

Viduriniame geležies amžiuje stulpinės konstrukcijos pastatus pradeda keisti rentininiai – pastatyti iš gulsčių rąstų, sunertų kampuose. Gyvenamosios patalpos buvo apšildomos atvirais židiniais, o laikotarpio pabaigoje – jau ir iš akmenų sukrautomis krosnimis.