3. Senasis (romėniškasis) geležies amžius. I–IV a.

Informacija

Nuo pirmųjų amžių po Kr. vietiniai žmonės jau mokėjo lydyti geležį iš visame krašte aptinkamos balų ir nuosėdinės rūdos. Tuo laiku geležiniai darbo įrankiai, būdami daug tvirtesni ir aštresni, galutinai išstūmė akmeninius, kaulinius bei žalvarinius, tai labai pakėlė krašto ūkį. Iš spalvotųjų metalų (žalvario, vėliau sidabro) buvo gaminami tik papuošalai, ginkluotės bei raitelių aprangos detalės.

Žalvario amžiuje Šiaurės Vidurio Lietuva įėjo į Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritoriją, o nuo pirmųjų amžių po Kr. čia susiformavo Šiaurės Lietuvos ir Žemaitijos pilkapių kultūra. Šiaurinėje Lietuvos dalyje įsigalėjo paprotys laidoti mirusiuosius pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais. Mirusieji buvo laidojami paguldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis ir ant krūtinės ar liemens sudėtomis rankomis, žemės paviršiuje, akmenų vainiko viduryje, ir užpilami žemių sampilu. Tikėta, kad po mirties velioniui, iškeliaujančiam į mirusiųjų pasaulį, bus reikalingi visi jo naudoti daiktai. Jie būdavo aprengti puošniais drabužiais, su galvos apdangalais ir apavu, papuošti žalvariniais ir geležiniais papuošalais.