1. Akmens amžius. X t. pr. Kr. II p. – III t. pr. Kr.

Žemėlapis
http://krastoarcheologija.fotomuziejus.lt/en/29/akmens-amziaus-radimvieciu-zemelapis
Akmeninis kirvis su skyle kotui. III tūkst. pr. Kr. – I a. pab. pr. Kr.
Akmeninis kirvis su skyle kotui. III tūkst. pr. Kr. – I a. pab. pr. Kr.

Informacija

Pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje pasirodė pasitraukus ledynams ir atšilus klimatui, t. y. X t-mečio pr. Kr. II p. Tirpdami ledynai, čia formavo dabartinį žemės paviršių, radosi ežerų, upės graužėsi vagas. Klimatas vis dar buvo sausas ir šaltas. Šiaurinę Lietuvos dalį ledynai paliko vėliausiai, todėl ir pirmieji gyventojai į šiuos kraštus atkeliavo taip pat palyginti vėlai. Tai buvo šiaurės elnių medžiotojų grupės. Šiuo metu Šiaurės Vidurio Lietuvoje žinomi tik 2 paleolito laikotarpiu datuojami atsitiktiniai radiniai. Tai titnaginiai strėlių antgaliai, rasti Lieporiuose, Šiaulių mieste, ir Girkautų k. laukuose, Šiaulių r. Tokie strėlių antgaliai būdingi Pabaltijo Madleno kultūrų grupės Bromės kultūrai ir datuojami X t-mečio pr. Kr. pab.–IX t-mečio pr. Kr. I p. Be abejo, šie 2 pavieniai radiniai neleidžia prieiti prie kokių nors išvadų, tačiau galime daryti prielaidą, kad į Šiaurės Vidurio Lietuvą bent jau nuo vėlyvojo paleolito (X t-mečio pr. Kr. pab.–IX t-mečio pr. Kr. pr.) atklysdavo medžiotojų grupių.

Visoje Lietuvos teritorijoje aptikta nemažai mamutų kaulų. Mamuto ilties fragmentas rastas ir Kelmės r. Nekyla abejonių, jog šie didieji žolėdžiai, pasitraukus ledynams, klaidžiojo Lietuvos tundroje. Bet Lietuvoje, kaip ir visame Pabaltijyje, nepasitaikė rasti nė vieno apdirbto mamuto kaulo. Todėl dalis tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad mamutai, žmonėms pasirodžius Pabaltijyje, jau buvo išmirę arba čia atklysdavę medžiotojai tiesiog nemokėjo jų medžioti.

VIII t-metyje pr. Kr. prasidėjo poledyninis klimato atšilimas, su kuriuo siejama mezolito, arba vidurinio akmens amžiaus, pradžia. Tuo laikotarpiu išplito plačialapių medžių miškai, išnyko didelėmis bandomis gyvenę šiaurės elniai. VII t-metyje pr. Kr. Pietų ir Vidurio Lietuvoje, Rytprūsiuose bei Baltarusijoje pradėjo formuotis turtinga titnago radinių mezolitinė Nemuno kultūra. Šiaurinėje Lietuvoje, kaip ir visame Rytų Pabaltijyje, paplito Kundos kultūra su jai būdingais kaulo ir rago dirbiniais. Kaip ir anksčiau, pagrindinis mezolito žmonių užsiėmimas liko medžioklė, svarbesnis tapo rankiojimas, imta žvejoti upėse ir ežeruose. Žmonių gyvenimo būdas darėsi sėslesnis, pradėti gaminti raginiai ir kauliniai įrankiai. Lankas su strėle ir ietis, turintys titnaginius antgalius, tebebuvo svarbiausi medžioklės įnagiai. Antgalį prie medinio koto pririšdavo žvėries sausgysle. Titnaginis peilis buvo reikalingas žvėries odai lupti bei skerdienai doroti. Odai ir kailiams apdirbti naudoti titnaginiai gremžtukai. Kaulą ir ragą pjaustė rėžtukais, gręžė grąžteliais. Kol kas negalime tiksliau pasakyti, kada Šiaurės Lietuvoje įsikūrė pirmosios žmonių stovyklavietės, nes tam dar neturime pakankamai duomenų. Ligi šiol Šiaurės Vidurio Lietuvoje nėra išsamiai tyrinėta nei viena akmens amžiaus gyvenvietė, o mezolitu datuojamų radinių šiame regione aptikta tik keletas – tai raginiai ietigaliai, Ventos ir Ringuvos santakoje rastas titnaginis strėlės antgalis, būdingas Kundos kultūrai, bei keletas pavienių titnaginių dirbinių.

IV t-metyje pr. Kr. atsiradus keramikai ir išmokus gludinti, pjauti ir gręžti akmenį, prasideda neolitas, arba naujasis akmens amžius. Neolito pradžioje klimatas buvo palankus gyventi žmonėms: žiemos buvo švelnios, vešėjo lapuočių miškai, nusekus vandens lygiui, buvo galima gyventi arti vandens, upių ir ežerų pakrantėse. Ankstyvajame ir viduriniame neolite Lietuvos teritorijoje suklestėjo giminingos kultūros: pietuose – Nemuno; vakaruose, šiaurėje ir rytuose – Narvos. Naujos Pamarių kultūros, priklausančios Virvelinės keramikos kultūrų grupei, laikotarpis prasidėjo vėlyvajame neolite (III t-mečio pr. Kr. II p.), kai išplito virvelėmis puošta keramika, laiviniai kovos kirviai, gyvatgalviai kapliai bei nauji papročiai. Neolite medžiai pradėti kirsti ir apdirbti akmeniniais gludintais įtveriamaisiais ir įmoviniais kirveliais, kurie šiuo laiku tapo vienais iš svarbiausių darbo įrankių. Kaip ir anksčiau, verčiamasi medžiokle, žūklaujama iš liepų karnų megztais tinklais, bučiais, meškerėmis, renkami grybai, uogos, vaisiai. Nuo vidurinio neolito (apie3500 m. pr. Kr.) ėmė plisti naujas ūkininkavimo būdas – žemdirbystė. Seniausia jos forma – lydiminė žemdirbystė, kai iškirstos miško vietos buvo išdeginamos, ir tik tuomet pelenais patręšta žemė dirbama. Žemė tuo metu buvo įdirbama akmeniniais ar raginiais kapliais, vagojama mediniais arklais, augintos soros, miežiai, kviečiai, kanapės. Neolito žmogus užsiėmė ir gyvulininkyste, t. y. gyvulius ėmė augintis maistui, o vėliau ir darbui. Tuo laiku jau auginti galvijai, kiaulės, avys ir ožkos, jodinėta žirgais, nuo mezolito turėta šunų. Neabejotina, jog neolite, ypač vėlyvajame, Šiaurės Lietuvoje jau buvo sėslių gyventojų, kurie, be medžioklės, bent jau nuo neolito pabaigos vertėsi žemdirbyste. Tą rodo čia aptikti žemės apdirbimo įrankiai – akmeniniai gyvatgalviai kapliai.

Neolitu datuojamų radinių Šiaurės Vidurio Lietuvoje rasta kur kas daugiau nei iš ankstesnių laikotarpių. Visų pirma tai gludinti įvairių tipų akmeniniai kirveliai. Deja, beveik visi jie rasti atsitiktinai, ne gyvenvietėse, todėl juos labai sunku datuoti. Ankstyviausiais neolito dirbiniais reikėtų laikyti titnaginius kirvelius, datuojamus ankstyvuoju ir viduriniu neolitu. Visi kiti šiame regione aptikti akmeniniai gludinti dirbiniai priklauso vėlyvajam neolitui ir žalvario amžiui, o kai kurie iš jų naudoti ir ankstyvajame geležies amžiuje. Laiviniai kovos kirviai būdingi Virvelinės keramikos kultūros gyvenvietėms. Šiaurės Vidurio Lietuvoje aptikta tiek ankstyvųjų europinio tipo laivinių kirvių, tiek ir pagal jų pavyzdžius gamintų baltiškų laivinių kirvių. Dalis laivinių kovos kirvių turėjo priklausyti sunykusiems Virvelinės keramikos kultūros kapams, kiti akmeniniai kirveliai, ypač jų radimviečių koncentracija, galėtų rodyti to laikotarpio žmonių gyvenamąsias vietas. Tokiomis vietomis Šiaurės Vidurio Lietuvoje galėtų būti Lėvens ir Pyvesos tarpupis, Beržtalio, Kruojos ir Ventos pakrantės bei teritorija tarp Švėtės ir Virčiuvio.